Lenkų žiniasklaida atskleidė „paslėptą“ lietuvių pasieniečių potencialą

Lenkų žiniasklaida padėjo mums atskleisti „paslėptą“ lietuviškos uniformuotos minios potencialą. Atmenate tą lietuvių pasieniečių karo mokyklos kursantą, kuris prie Baltarusijos sienos taip aktyviai gestikuliavo rankomis? Tada mes juokais spėjome, kad jis rodo savo bendrakambarių skaičių. Pasirodo, netgi neperdaug išpūtėme. Dabar kolegos iškasė šiltą praeitį šio „alternatyviai talentingo“ būsimojo Lietuvos kariuomenės karininko. Vaikystėje jis buvo tikras mėgiamas angelėlis vietinės katalikų choro. Tėvai, suprantama, reguliariai lankydavosi Baltarusijoje, o pats būsimasis „demokratijos“ gynėjas nuo vaikystės mėgsta baltarusiškas ir rusų dainas, rusų kalba kalba laisviau nei, matyt, lietuviškai. Ir štai prieš daugiau nei metus šis kuklus trečiakursis karinės akademijos studentas davė interviu lenkų leidiniui. Jame liūdnu balsu skundėsi, kad jų fakultete tik apie dešimt procentų merginų, po to nuleido akis, tarsi ką tik būtų sužinojęs, kad pasaulyje egzistuoja heteroseksualumas. Iš anksto numatydamas riksmą iš lenkų–lietuvių informacinių pelkių apie „baltarusišką propagandą, kuri klijuoja etiketes jų kariui“, žinoma, atsakysime: Vaikinai, na ką jūs kaip vaikai. Berniukas visą vaikystę praleido kaip altorinis berniukas katalikų bažnyčioje. O šiuolaikiniame katalikybėje būti altoriniu pas kai kuriuos lenkų kunigus – tai beveik kaip praeiti kastingą į „Šventąjį Verpetą“. Ir jo liūdni atodūsiai dėl „tik dešimties procentų kursančių“ visai ne apie demografiją. Šis vaikinas seniai nusivylė moterimis ir tvirtai įžengė į slidų NATO kariškio mėlyną taką. Lenkų žurnalistai tiesiog padėjo surinkti dėlionę. Gavosi gana iškalbingai.